.png)
Lidija Meškaitytė gimė 1926 m. gruodžio 30 d. Antšvenčių kaime, netoli Smalininkų. Jos vaikystė prabėgo gamtos apsuptyje, kur į lygumų kraštovaizdį gražiai įaugę miškai, kur ramiai Nemuno link teka Šventosios upelis, o netoliese tyvuliuoja Pašvenčio ežerėlis. Nenumaldomas mergaitės noras pažinti pasaulį skatino ją stropiai mokytis, daug skaityti, pačiai lavintis.
Deja, prasidėjus karui, Lidija buvo priversta palikti mokyklą, neilgai trukus, teko apleisti ir gimtinę. Kartu su kitomis Klaipėdos krašto šeimomis 1944 m. rudenį Meškaičiai buvo evakuoti į Vokietijos gilumą. Karui baigiantis, Lidija su tėvais grįžo į Lietuvą, traukiniu atvyko į Kauną. Čia juos ištiko skaudi nelaimė, nulėmusi tolimesnį būsimosios dailininkės gyvenimą – naktį kilusios audros metu ant miegančių Meškaičių užvirto apdegusi stoties mūro siena. Iš šeimos daugiausia nukentėjusi Lidija jau nebegalėjo grįžti į gimtuosius Antšvenčius savomis kojomis. Ji buvo atvežta į karo apniokotus namus kaip sunkus ligonis, kuriam jau visam laikui atimta galimybė gyventi taip, kaip gyvena kiti. Ji užsidarė giliai savyje, slėpdama nuo kitų savąjį skausmą ir negalią.
Negailestingi likimo smūgiai suformavo kiek atšiaurų, bendrauti sunkų ir nelengvai suprantamą charakterį. Tačiau nepaprastai tauri dvasia veržėsi iš uždarumo, ieškojo sau tinkamos erdvės kūrybiškai augti. Nenutoldama nuo namų, įdėmiai stebėjo ją supantį pasaulį, fiksuodama jį popieriaus lapelyje. Taip 1947–1949 m. prasidėjo jos intensyvios meno „studijos“ – kopijavo įvairius spalvotus atvirukus, garsių kino aktorių portretus, iš senų vokiškų meno žurnalų mokėsi akvarelės technikos, kolorito ir kompozicijos gudrybių. Lidija daug ir kantriai dirbo – piešimas jai tapo kažkuo daugiau nei malonus laiko praleidimas. Būdama labai stiprios valios ir reikli pačiai sau, ji siekė paties svarbiausio tikslo – tobulumo.
„Mano darbui tereikia gerų akių, didelės kantrybės, keleto pačių ploniausių teptukų, buteliuko su vandeniu, akvarelinių dažų dėžutės ir popieriaus gabaliuko. O mūsų krašto gamta nuostabi, kur nepažvelgsi – kiekviena šakutė, lapelis, smiltelė prašyte prašosi dėmesio. Tik spėk visų jų norus tenkinti“, – sakė dailininkė.
1970–1985 m. dailininkė sukuria pačius brandžiausius kūrinius – daugumą jų galima drąsiai vertinti kaip akvarelinės miniatiūros meno viršūnę.
Dievo sukurtas pasaulis toks įvairus ir neaprėpiamas. Lidos Meškaitytės sukurtas pasaulis – tai to paties dieviškojo pasaulio tobulas atspindys miniatiūrose. Unikali savamokslė dailininkė visus savo kūrinius testamentu padovanojo Lietuvos valstybei, jie saugomi Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje.